Rainbow of Desire
Iš pradžių Augustas Boalis dirbo Brazilijoje ir kitose Pietų Amerikos šalyse, kur susidūrė su stipria socialine neteisybe, smurtu, priespauda, diskriminacija. Todėl jo metodai buvo daugiausia skirti mokytis kovoti su išorine priespauda ir neteisybe. Vėliau jis atvyko į Europą ir pamatė, kad šiame žemyne yra daug mažiau prievartos, priespaudos, tačiau, nepaisant to, neretai žmonės vis tiek kenčia – tik šįkart labiau nuo prievartos, vykstančios viduje, o ne išorėje.
Rainbow of Desire – tai metodų sistema, kuria siekiama atpažinti ir kovoti būtent su vidiniais „demonais“. Čia persipina teatras ir psichologija. Taip vadinasi ir vienas konkretus metodas, kuris atspindi ir pagrindinius sistemos principus. Trumpai jį aprašysime.
METODAS – TROŠKIMO VAIVORYKŠTĖ
Augustas Boalis teigė, kad „Troškimo vaivorykštė“ padeda išskaidyti situaciją į atskiras spalvas ir paskui jas vėl sujungti norimomis proporcijomis, konfigūracijomis ir struktūromis.
Kiekvienas žmogus nuolatos yra kupinas jausmų, emocijų, vaizdinių. Tam tikromis akimirkomis kažkurie jų iškyla į paviršių ir tampa geriausiai matomi, tačiau tai nereiškia, kad nebelieka visų kitų – kartais net visiškai priešingų – jausmų ir minčių.
Esame įvairiapusės būtybės, mūsų jausmų spektras apima meilę ir neapykantą, drąsą ir bailumą bei kitas prieštaras. „Troškimo vaivorykštės“ metodas leidžia pamatyti įvairias mūsų spalvas – o ne tik tas, kurios iškyla į paviršių toje situacijoje.
Dirbant galima naudoti visus toliau aprašytus žingsnius arba tik kai kuriuos jų:
Protagonistas (pagrindinis istorijos veikėjas) prisimena situaciją, kurioje kentėjo nuo antagonisto (priešiškai nusiteikusio asmens), tačiau koncentruojamasi ne į išorinius žmones, kurie neleido pasiekti tikslų, o į vidines asmenybes, kurios kliudo pasiekti to, ko norėtume.
Protagonisto prašoma papasakoti ne tik apie tą vidinę asmenybę, kuri dalyvavo toje istorijoje, bet ir apie kitas vidines dalis. Pvz., net jei mums atrodo, kad vien tik bijome, greičiausiai galime atrasti ir tą savo dalį, kuri tuo metu pyksta, kuri mėgaujasi baime ir kitas. Protagonistas iš pradžių pats parodo visas dalis savo kūnu. Tada iš kitų grupės narių pasirenkami tie, kurie įkūnys šiuos vaizdinius – jie pabando atkartoti vaizdinį ir į jį įsijausti.
Džokeris paprašo kiekvieno „vaizdinio“ atsistoti nuošaliau, o protagonistas prieina prie kiekvieno jų ir sušnabžda trumpą ir slaptą monologą, kuris prasideda žodžiais „aš esu toks, nes…“, „nenoriu toks būti, bet atpažįstu tai, nes…“, „norėčiau būti labiau toks, nes…“.
Į sceną ateina situacijos antagonistas (priešiškas asmuo). Protagonistas norima tvarka siunčia į sceną savo sukurtus vaizdinius ir kiekvienas vaizdinys atsistoja priešais antagonistą, lyg jis būtų pati svarbiausia vaivorykštės spalva, lyg būtų protagonistas. Kai scena jau atrodo pakankamai aiški, protagonistas arba Džokeris siunčia vaizdinį atgal.
Į sceną siunčiami visi vaizdiniai vienu metu – jie joje ir lieka. Tai – vidinės protagonisto dalys, jis negali jų ignoruoti, negali apsimesti, kad jų nėra, bet gali su jomis užmegzti norimą ryšį. Jis sustato dalis norima tvarka, viduryje palikdamas vietos antagonistui. Šis turi atsistoti prieš visas dalis, kaip prieš vieną asmenį – protagonistą.
Protagonistas mezga dialogą su kiekviena „spalva“ atskirai, taip labiau įsisąmonindamas savo santykį su kiekviena jų.
Galiausiai Džokeris pakviečia protagonistą atsistoti šalia antagonisto ir jo akimis pamatyti savo vidines dalis. Tai leidžia pamatyti, kaip jis matomas ir suprantamas iš šono.
Džokeris paprašo protagonisto pasitraukti nuo scenos ir vaizdiniai pereina į „agoros“ režimą – gali užmegzti santykį su kitais vaizdiniais, su jais diskutuoti. Visi turi prisiminti, kad jų pagrindinis tikslas vis tik yra konfrontacija su antagonistu.
Dar kartą pakartojama pradinė situacija ir stebima, kas pasikeitė. Po to vyksta refleksija, visi pasidalina, kaip jautėsi ir ką pastebėjo.
