Žaidimai
Taikant Forumo teatro ir kitus Engiamųjų teatro metodus, visada kartu naudojame ir žaidimus bei pratimus. Jie turi pačius įvairiausius tikslus ir paskirtis – susipažinti, atsipalaiduoti, susikaupti, sutelkti „pabėgusią“ energiją, pasijausti komandos dalimi, mokytis atpažinti ir išreikšti įvairias emocijas. Neretai žaidimai ir patyrimas jų metu būna vėliau aptariami grupėje, siekiant, kad dalyviai labiau įsisąmonintų tai, ką patyrė bei galėtų nelikti vieni su stipriomis emocijomis, jei jos kyla žaidimų eigoje.
Todėl jis nutarė, kad teatras gali būti tinkama priemonė visiems – net ir tiems, kurie nemoka, negali ar nenori savęs atskleisti žodžiais. Taip gimė Vaizdinių teatras.
Pats Augustas Boalis, Engiamųjų teatro kūrėjas, išskyrė 5 žaidimų ir pratimų grupes:
- Jaučiame tai, ką liečiame
- Klausome to, ką girdime
- Aktyviname skirtingus pojūčius
- Matome tai, į ką žiūrime
- Prisimename ir susiejame pojūčius
Užsiėmimų metu šie žaidimai ir pratimai dažniausiai darniai persipina tarpusavyje. Parenkant žaidimus ir pratimus, svarbu atsižvelgti į grupės dinamiką, jos dalyvių amžių, nuotaiką bei siekiamus tikslus. Kiekviename etape praverčia skirtingi žaidimai ir pratimai. Naujoje grupėje svarbu, kad dalyviai pasijaustų saugūs ir priimti, tam naudojame susipažinimo bei atpalaiduojančius žaidimus, kuriais siekiama atskleisti ir pačią užsiėmimų atmosferą – kad laukiame ir priimame visus dalyvius, su jų nuomone, asmeninėmis savybėmis. Prieš pradedant veiklas svarbu pratimų pagalba padėti dalyviams susikaupti ir susitelkti. Kartas nuo karto, po pietų pertraukų ypač, svarbu pažaisti energijos susigrąžinimo žaidimus. Siekiant geresnio rezultato kuriant Forumo etiudus, labai svarbūs yra emocijų pažinimo, bendradarbiavimo, empatijos skatinimo pratimai – jie padeda geriau pasiruošti patirti įvairių personažų istorijas, jausmus, motyvaciją ir tai atskleisti etiudų metu. Šie pratimai labiausiai reikalauja aptarimo.
Pavyzdys:
- „Laba diena“ (susipažinimo): Visi dalyviai vaikšto po patalpą ir turi vieni kitiems paspausti ranką bei prisistatyti vardu. Įdomumas yra tame, kad dalyviai negali paleisti spaudžiamos rankos, kol kita ranka nesusiranda kito dalyvio, kuriam paspaustų ranką ir prisistatytų. Taip pamažu formuojasi dalyvių tinklas, atsiranda ritmo, darnos, vienybės ir smagumo jausmas. Vėliau žaidimą galima keisti – vietoje savo vardo sakomas vardas to žmogaus, kuriam spaudžiame ranką.
- „Skaičiuoti iki 3“ (susikaupimo): Dalyviai suskirstomi poromis ir paeiliui, stovėdami vienas priešais kitą, skaičiuoja iki trijų (pirmasis sako „vienas“, antrasis „du“, trečiasis „trys“ ir t.t.). Vėliau užduotis pasunkinama – vietoje „vienas“ dalyviai turi suploti rankomis. Dar vėliau – vietoje „trys“ turi sutrepsėti kojomis. Iš pradžių užduotis atrodo lengva, bet pradėjus ją vykdyti, paaiškėja, kad siekiant atlikti ją be klaidų, reikia stipriai sutelkti dėmesį ir įsiklausyti vienam į kitą. Jei dalyviams vis dar atrodo per lengva – visada galima pasiūlyti skaičiuoti užsimerkus 😊.
- „Stoti-eiti“ (energijos): šiam žaidimui gali būti pasitelkiamos įvairios instrukcijos, svarbiausia pasakyti dalyviams, kad jie turi daryti priešingai, negu jiems sakoma. Pvz., „kai sakau „eiti“, jūs turite sustoti. Kai sakau „sustoti“, jūs turite eiti“. Vedantysis paeiliui sako šiuos žodžius, vis pridėdamas naujų instrukcijų (senosios lieka galioti), pvz., „kai sakau „pritūpti“, jūs turite pašokti, kai sakau „pašokti“, jūs turite pritūpti“. Šis pratimas – tikras pozityvios ir smagios energijos užtaisas!
- „Emocijų autobusas“ (emocijų pažinimui ir raiškai): dalyviai susideda kėdes taip, kad primintų autobusą. Vienas yra vairuotojas. Keli dalyviai jau iš karto sėdi „autobuse“, kiti vaikšto aplinkui. Pirmasis emociją parodo vairuotojas – stengiasi ją reikšti kuo garsiau ir aktyviau, o visi autobuse esantys keleiviai turi ja „užsikrėsti“. Tada į autobusą pradeda lipti vis nauji keleiviai – kiekvienas iš jų atsineša vis naują emociją ir ja vėl „užkrečia“ visus kitus dalyvius. Panorėjus iš autobuso bet kada galima ir išlipti. Po žaidimo rekomenduojamas aptarimas – kaip tai buvo persiimti kito žmogaus emocijomis? Kurias jų priėmėme noriai, o kurioms norėjosi priešintis? Kaip jautėmės, kai kiti perėmė mūsų emociją? Ar tai panašu į tai, kaip jaučiatės ir gyvenime? Ir t.t.
