Vaizdinių teatras
Vaizdinių teatras – žodžių, sąvokų ir įvardinimų nereikalaujantis teatras. Pats Engiamųjų teatro kūrėjas Augustas Boalis pastebėjo, kad ne visi gali išreikšti tai, ką galvoja ar kaip jaučiasi, naudodami žodžius. Savo darbe Augustas Boalis naudojo ispanų kalbą, tačiau pradėjo dirbti su grupe, kur nei vienam dalyviui ispanų kalba nebuvo gimtoji. Staiga jis pamatė, kad tai – puiki terpė nesusikalbėjimui. Skirtingų tautų ar socialinių grupių žmonės naudojo visiškai skirtingas sąvokas tiems patiems dalykams apibūdinti, arba atvirkščiai – nesusikalbėjimas kildavo ir tada, kai ta pačia sąvoka įvairūs žmonės apibūdindavo visiškai skirtingus dalykus!
Todėl jis nutarė, kad teatras gali būti tinkama priemonė visiems – net ir tiems, kurie nemoka, negali ar nenori savęs atskleisti žodžiais. Taip gimė Vaizdinių teatras.
- Vaizdinių teatras šiuo metu yra naudojamas arba kaip atskira technika, arba kaip kitų Engiamųjų teatro metodų sudedamoji dalis.
- Kai kalbame, pasakome tik dalį tiesos, kartais net patys to nežinodami. O mūsų kūnas, pojūčiai, potyriai, išraiškos – atskleidžia trūkstamas dalis. Vaizdinių teatras labai padeda patirti pasaulį ir save ne tik protu, bet ir visu kūnu ir jo pojūčiais, o tai be galo praturtina mūsų patyrimą.
- Dirbant su Vaizdinių teatru, ne tiek svarbu suprasti, kas ką reiškia, kiek – patirti ir pajausti. Anot Augusto Boalio, Vaizdinys – tai kalba. Visa grupė mato tą patį vaizdinį, bet į jį reaguoja ir interpretuoja labai skirtingai. Neretai grupės narių reakcijos papildo viena kitą, padeda susidaryti vientisą ir išsamų paveikslą.
- Su vaizdinių teatru galima dirbti taip pat, kaip su Forumo teatru – tik be žodžių. Vaizdinių teatre galima sukurti situaciją, kurioje atsiskleidžia tam tikra scena, kurioje yra visi būtini veikėjai – protagonistas (kenčiantis priespaudą), agresorius ir neutralieji/stebėtojai. Sukurtą vaizdinį stebinti publika gali aptarti, pasidalinti kylančiais jausmais, o taip pat turi galimybę pakeisti joje bent kai kuriuos aspektus (neliečiant „agresoriaus“), kurie pakeistų situaciją geresne linkme.
Pavyzdys:
- Dalyvių grupė suskirstoma mažesnėmis grupelėmis ir jiems pasakoma tema, pvz., „diskriminacija“.
- Kiekviena grupelė trumpai tarpusavyje padiskutuoja apie tai, kur yra patys asmeniškai susidūrę su diskriminacija, išsirenka istoriją, ją papasakojęs žmogus tampa „protagonistu“, t.y., pagrindiniu veikėju.
- Iš kitų grupelės narių kūnų jis suformuoja skulptūrą, o pats užima aukos/protagonisto/kenčiančio nuo diskriminacijos vietą skulptūroje. Kuriant skulptūrą, negalima kalbėtis, tarpusavyje bendrauti galima tik mimikomis, kūno judesiais, fiziniais veiksmais.
- Sukūręs skulptūrą, protagonistas žvilgsniu ir gestais pasitikrina su kitais grupelės nariais, ar visi yra patenkinti galutiniu rezultatu.
- Šis vaizdinys pristatoma likusiems grupės nariams. Vedantysis prašo jų pasidalinti, ką mato ir kaip jaučiasi, žvelgdami į skulptūrą, kaip jiems atrodo, kas čia vyksta, kas kenčia nuo priespaudos, kas yra agresorius, o kas – neutralieji.
- Jei stebėtojams kyla noras papasakoti istoriją apie tai, ką mato – jie kviečiami taip ir padaryti. Kaip ir Forumo teatre, diskutuojama apie pačią situaciją, veikiančius asmenis, matomas problemas.
- Kitas žingsnis – pabandyti visiems kartu pagalvoti, o kas galėtų šitoje situacijoje dalyvauti kitaip, kad ji nebūtų tokia žiauri. Kaip ir Forumo teatre, čia negalime keisti agresoriaus – esame priversti pripažinti faktą, kad nors ir labai norėtume tiesiog padaryti, kad agresorius būtų kitoks, negu yra, realiame gyvenime tai labai retai pavyksta, todėl mes visi likusieji – tie, kurie tą agresiją patiriame ir tie, kurie ją stebime, turime galvoti, kaip bendromis jėgomis pasipriešinti tam, kas vyksta.
- Savanoris iš publikos gali įgyvendinti tris savo norus – priėjęs pakeisti tris detales matomame vaizdinyje.
- Grupė diskutuoja, ar tai padėjo pakeisti situaciją geresne linkme. Jei ne – kviečiami kiti dalyviai išbandyti savo idėjas.
- Kaip ir Forumo teatre, svarbiausia yra pajusti, kad bloga situacija nebūtinai turi tokia ir likti, kad savo rankose turime daug daugiau galios keisti mus supantį pasaulį, nei kad galvojame, o tokia „repeticija“ padeda atrasti tokių būdų kovoti su agresija, apie kokius patys net nebūtume pagalvoję.
