A. Boalis Theatre of the Oppressed (TO)
Augustas Boalis gimė 1931 metais Brazilijoje, portugalų šeimoje. Jo tėvas, nepalaikęs Portugalijos įsitraukimo į Pirmąjį pasaulinį karą, 1914 metais buvo priverstas išvykti iš savo gimtosios šalies. A. Boalio vaikystė buvo pakankamai rami ir laiminga, tėvai gyveno gana pasiturinčiai, buvo liberalių pažiūrų. Nuo pat vaikystės Augustas domėjosi teatru ir menais, būdamas dešimties, rengdavo vaidinimus savo šeimos nariams, bandė rašyti pirmuosius scenarijus. A. Boalis prisimena, kad jau tada galėjo nujausti savo būsimų idėjų užuomazgas: „Kai skaitydavau istoriją ir ji man nepatikdavo, aš ją perrašydavau“.
Baigęs mokyklą, A. Boalis studijavo chemiją Brazilijos universitete. Jis tai darė ne savo noru, bet veikiau dėl aplinkos spaudimo, tačiau niekada nepamiršo svajonių apie teatrą. Baigęs universitetą Brazilijoje, Augustas išvyko toliau mokytis į Niujorką, kur paraleliai studijavo chemiją ir teatrą.
Į Braziliją Augustas grįžo 1955 metais, tačiau jo pasirinkimas tarp chemijos ir teatro jau buvo visiškai aiškus. Kol gyveno Brazilijoje, jis visą laiką dirbo San Paulo „Arenos“ teatre. Buvo vedęs du kartus: pirmą kartą buvo trumpai susituokęs su Albertina Costa, o vėliau – su Cecilia Thumim, su kuria gyveno iki mirties.
1967 metais labai pablogėjo politinė Brazilijos situacija. „Arenos“ teatro veikla pradėjo susilaukti nepageidaujamo dėmesio – pirmiausia jų darbai buvo pradėti cenzūruoti, o vėliau teatro aktoriai ir režisieriai patyrė ir karinę fizinę agresiją. 1971 metais priespauda pasiekė aukščiausią tašką. Prasidėjo suėmimai ir kankinimai. Augustas Boalis taip pat buvo tris mėnesius suimtas ir kaltinamas nusikaltimais prieš Braziliją, žiauriai kankinamas. Jo įkalinimas sukėlė didžiulį tarptautinį rezonansą. Amerikos režisierius Arthuras Milleris parašė jo išlaisvinimo reikalaujantį laišką, kurį pasirašė šimtai menininkų visame pasaulyje. Netrukus A. Boalis buvo paleistas, kaltinimai panaikinti, tačiau, nepaisant to, kartu su žmona ir sūnumi jis buvo ištremtas iš šalies.
Augustui dar gyvenant Brazilijoje atsirado TO (Theatre of the Oppressed). Tai įvyko prieš pat jo tremtį, 1971 metais. Pirmasis bandymas buvo laikraščių teatras. Ši teatro forma kilo remiantis to meto politine situacija. Kadangi vis daugiau tekstų būdavo draudžiami cenzūros, įžvelgiant juose pavojingas žinutes žiūrovams, išradingasis A. Boalis nusprendė, kad tokiu atveju galima remtis tais tekstais, kurie jau yra praėję cenzūrą ir niekas negali priekaištauti, kad jie netinkami. Tokiais tekstais tapo laikraščių ir žurnalų straipsniai. Tai buvo labai specifinis būdas kalbėti apie svarbias to laiko problemas. Šio metodo esmė – laikraščių tekstų pavertimas teatro vaidinimais. Šis būdas netruko greitai pasklisti po visą šalį. Šis išradimas neapsaugojo A. Boalio nuo persekiojimų ir neilgai trukus, po ilgų ir skausmingų tardymų bei kankinimų, jis buvo ištremtas iš šalies ir tolesnius eksperimentus tęsė jau kitose valstybėse.
Išvykęs iš Brazilijos, A. Boalis gyveno kitose Pietų Amerikos valstybėse, pirmiausia Peru. 1973 metais jis buvo pakviestas prisijungti prie raštingumo kėlimo programos, kurioje dalyvavo daug įvairių sričių menininkų. Projektu buvo siekiama įtraukti pačius žmones į jų problemų sprendimą, kviečiant aktyviai išsakyti savo nuomonę ir poziciją. Taip gimė vienas svarbiausių ir žinomiausių TO (Theatre of the Oppressed) metodų – Forumo teatras. Kaip vėliau sakė A. Boalis, jis buvo tikras, kad tokia teatro forma gali tikti tik Pietų Amerikos šalims ar kitoms, kurios susiduria su labai panašiais sunkumais, tačiau metams bėgant paaiškėjo, kad jis tinka įvairioms tautoms, kultūroms ir žemynams, o dabar yra paplitęs beveik visame pasaulyje.
Vėliau šis teatras tobulėjo ir įgijo naujų formų, pvz., Argentinoje atsirado Nematomas teatras. Tuo metu politinė situacija Argentinoje buvo mažiau įtempta negu Brazilijoje, todėl buvo galima organizuoti įvairias politines akcijas, kurių metu ir buvo išvystyta Nematomo teatro idėja. Vaizdinių teatras, vėliau tapęs ne tik atskiru metodu, bet ir neatskiriama bet kurio kito metodo taikymo dalimi, atsirado kaip būtinybė, nes užsiėmimuose dalyvaudavo žmonės, kurie sunkiai vieni kitus suprasdavo. Tose pačiose grupėse dalyvaudavo vietinių tautų bei ispanų palikuonys, todėl reikėjo kalbos, kuri būtų universali, vienodai suprantama skirtingos kilmės žmonių. Taip A. Boalis atrado, kad Vaizdinių teatras, t. y. vaizdais paremta kalba padeda komunikuoti nė kiek ne blogiau, o dažnai net tiksliau ir efektyviau, negu žodžiai. Tokį vaizdinį skirtingų kultūrų dialogą jis kūrė Kolumbijoje, Venesueloje, Meksikoje.
Kai TO (Theatre of the Oppressed) metodai tapo žinomi, A. Boalis buvo pakviestas dirbti Europoje. Patekęs iš diktatūrų valdomų šalių į demokratines, jis ilgai negalėjo suprasti, kodėl ir šiose šalyse žmonės nesijaučia nei laisvi, nei laimingi. Augusto nuomone, jie turėjo viską – laisvę kurti, bendrauti, reikšti save. Todėl jį labai nustebino faktas, kad savižudybių skaičius kai kuriose labai gerai išsivysčiusiose, tolerantiškose ir demokratinėse šalyse yra gerokai didesnis negu jo gimtojoje Brazilijoje, kur žmonės patiria nuolatinę grėsmę, persekiojimus, prievartą. Pradėjęs domėtis Europos šalių žmonių sunkumais, A. Boalis suprato, kad egzistuoja ne tik išorinė, bet ir vidinė priespauda, kilusi iš išorės, bet vėliau „apsigyvenanti žmogaus viduje“ ir veikianti jį toliau, nors išorinių agresorių ir nebėra. Šiuo metu atsirado „Troškimų vaivorykštės“ metodų sistema, kuri padeda teatrinėmis priemonėmis pamatyti vidinę priespaudą ir ją įveikti. Vėliau šis metodas buvo pradėtas taikyti ne tik psichologiniams sunkumams spręsti, bet ir kuriant naujus personažus spektakliams, siekiant juos geriau suprasti ir giliau išgyventi.
Grįžęs į Braziliją, XX a. pabaigoje A. Boalis kūrė ir tobulino savo paskutinįjį metodą – Įstatymų leidybos teatrą. Rio de Žaneire jis buvo išrinktas vereadoru – Savivaldybės tarybos nariu. Jo darbas rėmėsi visa ankstesne veikla – Forumo teatro principai buvo taikomi įtraukiant piliečius į aktyvią diskusiją apie įstatymus, skatinant juos vaidinti ir aptarti problemines situacijas, ieškoti, kaip jų sprendimas galėtų būti įteisintas įstatyminiais būdais. Taip buvo priimti aktualūs tam metui įstatymai.
A. Boalis mirė 2009 metais Rio de Žaneire. 1994 metais jis buvo apdovanotas UNESCO Pablo Pikaso medaliu, o 2008 metais nominuotas Nobelio taikos premijai.
